DALIA ČISTOVAITĖ

ATSPINDYS - respublikinė taikomojo meno projekto paroda "Klaipėdos galerijoje", 2011 spalis

Wed, 26 Oct 2011 14:01:42 +0300

2011 m. Spalio 21 d. (penktadienį) 17 val. „Klaipėdos galerijoje" Bažnyčių g. 4/Daržų g. 10 atidaryta Respublikinė taikomojo meno projekto paroda "Atspindys".
Šį projektą rašė ir dailininkus kvietė LDS “Klaipėdos galerijos” direktorė Violeta Jusionienė.
Parodoje dalyvavo dailininkai iš Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Kretingos, Panevėžio. Kamerinėje senamiesčio galerijos erdvėje darniai vienas kitą papildė harmoningi kūriniai, atlikti labai skirtingomis technikoms - metalo plastikos, mažosios skulptūros, šilko, vitražo, fotografijos, stiklo. Išorinis jungiamas kūrinių bruožas - vienaip ar kitaip panaudotas atspindys - ar veidrodžio pagalba išgautas, ar pasitelktas stiklo, nugludinto metalo atspindėjimo efektas. Mintimis vis dar klaidžiojant po parodą ir prisimenant visus kūrinius ( taip, visus, nes kiekvienas tikrai išraiškingas, pilnatviškas ) bendras pojūtis, kuris kilo šurmulingame atidaryme, dabar susikristalizavo į žodžius - bendra giluminė jų skleidžiama idėja - per išorę atspindys mus veda į vidų, gelmę, savęs, kitų, daiktų, reiškinių esmę...Atskleidžia tikrąją savastį, kurios skubėdami nespėjame ar šiaip nenorime pajusti, įžvelgti, suvokti, priimti į save. KITUS, PASAULĮ.
Tik ramybėje, tyloje, įsiklausę, budrūs galime tai patirti.
To linkiu atėjusiems aplankyti šią parodą - kuratorės V. Jusionienės žodžiais tariant “Atrasti kiekvieno kūrinio paslėptus turtus”.
Ir - dar nepažintą lobio dalelę savyje.
Gavusi kvietimą dalyvauti šioje parodoje labai nudžiugau. Jau seniau Vilniuje LDS parodų salėje rodytas šilkinis labirintas “Kelionė”, 2011 kažkaip man vis nedavė ramybės - mat tuomet neišnaudojau visų jo eksponavimo galimybių ir didelė dalis šilko tapybos grožio bei įdėjos liko paslėpta. Raminau save, kad labirintų temai tai labai tinka - paslėpti, nenuspėjami gabalai. Tačiau kaip kūrėja, tapytoja sielojausi, kad tai, kas labirinto viduje - beveik nesimato. Fotografuodama jį iš apačios atradau, kad Šilkinis labirintas iš kitos perspektyvos, neįprastos, kaip ir gyvenime, atveria savo grožius tam, kas nepatingės pažvelgti į jį iš apačios. Gal guldyti žiūrovą ant grindų ? Vargu... Arba kelti patį kūrinį labai aukštai ? Deja, tada nesimatys visų smulkių šilko tapybos , piešinio detalių...
Čia tad “Atspindžio” projekto idėja ir pasitarnavo - po labirintu padėjau veidrodį. Labai kasdieniška, daugelio naudota priemonė. Tačiau būtent to taip reikėjo manajam kūrinį įkvėpti antrajam, pilnatviškam gyvenimui.
Nuotraukose akimirkos iš parodos atidarymo.

"Apie TAI". Moterų dailininkių paroda Vilniaus Rotušėje, 2011 rugsėjis

Wed, 26 Oct 2011 12:36:39 +0300

Šioje parodoje eksponavau du tapybos darbus “Kaktuso sapnas”, 2008 ir “Mylintys arba nesibaigianti kelionė”, 2009.
Pirmasis darbas apie išsitrynusius vyrų sapnus. Antrasis - tai nesibaigianti mylimųjų kelionė vienas į kitą...

APIE PARODĄ
“Vilniaus rotušėje rugsėjo mėn. vyko šešioliktoji Lietuvos moterų dailininkių draugijos paroda „Apie tai“. Dar 1938 m. įkurtos draugijos veiklą 1995-aisiais atgaivino tapytoja Jolanta Teišerskytė-Stoškienė, siekdama paskatinti moteris dailininkes iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų aktyviai dalyvauti kūrybinėje veikloje. Kasmet menininkių bendruomeniškumą puoselėjančios J. Teišerskytės-Stoškienės pastangos šiemet buvo įvertintos ir Lietuvos dailininkų sąjungos padėkos raštu, kurį per parodos atidarymą tapytojai įteikė LDS pirmininkas Eugenijus Nalevaika.
Parodos pavadinimas tarsi nenurodo jokių konkrečių ekspozicijos gairių. Galbūt jį galima susieti su tuo, apie ką paprastai nekalbame, kas nutylima, lieka tarp eilučių, tiesiog – su mus supančia kasdienybe.
Parodos anotacijoje pabrėžiama, kad „temų požiūriu didelė dalis darbų artimi poetinėms nuotaikoms, fiksuoja artimą aplinką, gamtą, tačiau vengia specifinės moteriškos problematikos“.
Tačiau paroda nebuvo labai nutolusi nuo lyrizmo, sentimentų. Pabrėžtinai vengiančios akcentuoti feministinę problematiką menininkės labai įvairiai iššifravo parodos pavadinimą, tačiau ne viena paniro ir į lyties, tapatybės aspektų paieškas. Parodos rengėjoms pavyko sukurti įdomią ir jaukią ekspoziciją, pasiekti plastinės kūrinių vienovės, darnos įspūdį, formų ir prasmių sąskambių (šiuo atžvilgiu itin išsiskyrė viena rotušės salė, kurioje buvo sutelkti pastelinio kolorito darbai, vykusiai pagyvinti ryškiais spalviniais akcentais). Moterims dailininkėms svarbu tiesiog bendrauti, puoselėti moterišką solidarumą, bet galimybė kasmet pristatyti savo kūrybą kurioje nors Vilniaus parodinėje erdvėje, ypač kūrėjoms iš kitų miestų, taip pat labai aktuali.
Parodoje menininkės nemažai dėmesio skyrė savo aplinkai, jausmams, patirtims. Apibendrinant jų laikyseną, tiksliausia vadinti ją romantiška, nekonfliktiška. Tai moterys, vis dar tikinčios idealia, amžina meile, metaforiškai kalbančios apie emocinę pilnatvę. Tačiau meninės raiškos požiūriu parodos dalyvės aiškiai skyla į dvi viena kitą papildančias stovyklas: konceptualios raiškos ir tradicinės kūrybos šalininkių.
Vis dėlto, nepaisant autorių ir kūrinių įvairovės, parodoje pasigedau atviro, gal kartais labiau (auto)ironiško menininkių žvilgsnio į save arba į mus visas. Kita vertus, kalbėti „apie tai“ reiškia poetišką nežinią, subtilių nutylėjimų, o gal ir drovumo šydą. Arba viską, ko nedrįstame ištarti, išsakyti viešai, nepaisant to, kad moters temos intymumą jau seniai pavergė ir sunaikino galinga reklamos, grožio industrijos mašina...”
Citatos iš Marijos Gudelytės straipsnio, Literatūra ir menas, Dailėraštis, 2011-10-07

"XXI amžiaus AUTOPORTRETAS" Vilniaus "Arkoje", 2011 rugpjūtis

Fri, 19 Aug 2011 14:52:52 +0300

2011 m. rugpjūčio 23 d. 17 val.
Vilniaus “Arkos” galerija pakvies lankytojus į Lietuvos menininkų parodos atidarymą “XXI amžiaus AUTOPORTRETAS”. Parodos kuratorius - Ričardas Zdanavičius. Paroda vyks iki rugsėjo 13 d.
Šioje parodoje dalyvauju su specialiai jai sukurtu darbu ant medžio - “Autoportretas”, 2011, 40x80 cm, akrilas, medis.

Paroda ,, XXI AMŽIAUS AUTOPORTRETAS “

Autoportretas – gr.: autos - pats, lot.: protraho - ištraukiu, iškeliu aikštėn.

Kažkokiu būdu įsiamžinti atvaizduojant savo portretą kokioje nors formoje ir medžiagoje, kildavo kiekvienam meniškos prigimties asmeniui visais laikais visomis epochomis. Paliktas anspaudas, autografas, atvaizdas arba simbolinis ženklas buvo svarbus tam menininkui ne tik jo sukūrimo laiku, bet ir ateities - šiandienos meno istorijai.

Visi šie menininkai bandė suvokti savo tapatybę nuo emocinių vaikystės išgyvenimų iki jausminių sielos išsiliejimų. Vieniems reikėjo veidrodžio, kad galėtu labiau pažinti ir įsiskverbti į vizualinį autoportretuojamojo vidų, kiti jo vengė, kaip nereikalingos darbo priemonės, remdamiesi vien individualia fantazija bei kūrybine interpretacija. Dažniausiai autoportretai byloja apie tai, ką autorius nori pamatyti – kronikinę kūrėjo istoriją, asmeninę paslaptį ar jausminę saviraišką.

Dauguma nūdienos žmonių natūraliai žiūri į veidrodį tiek, kiek jiems reikia. Tai žmonėms svarbu ir būtina matyti tiesiog save. Kartais vienaip atrodome aplinkiniams, o kitaip sau. Dirsčiojame atsitiktinai į savo atspindį parduotuvės vitrinoje, automobilio stikle arba stebime krentantį šešėlį iš įpročio, automatiškai daug negalvodami jog matome atvirkštinį vaizdą. Bet gi šešėlis taip pat autoportretas. „Šešėlis gali būti laikomas tapačiu žmogaus atvaizdui, tarkime, veidrodyje. Todėl žinomas Lietuvoje paprotys liepia, žmogui mirus, uždengti veidrodį.“ / G.Beresnevičius „Lietuvių religija ir mitologija“ 2008, V., 256 psl. /.

Kaip surasti teisingą savo veido atvaizdą, jei veidrodis meluoja?
Jis kažkoks mistinis, anapusinis.
Veidrodis neparodo koks TU esi ar norėtum būti.
Jis tik atspindi išorinį žmogaus kevalą.

Kad ir kaip norėčiau pamatyti auskarą kairiojoje ausyje, veidrodyje būtinai bus dešinėje. Žiūrėjimas į save veidrodyje nėra blogas įprotis, jei neviršija tyrinėjimo būtinumo. Pirmiausiai pagauname akių žvilgsnį, po to susikoncentruojame į reikalingą kūno vietą ir galiausiai apžvelgiame visą siluetą. Štai netikra mūsų kopija, prie kurios mes nuoširdžiai priprantame, kaip Narcizas prie atspindžio vandenyje.
Vieni menininkai autoportretui tikslingai naudojasi veidrodžiu, kitiems jo nereikia. Čia negalioja jokios taisyklės kaip tai pasiekti. Save ilgiausiai ir labiausiai pažindami, negailestingai reikalaujame pozuotojo kantrybės bei paklusnumo užsibrėžtai kūrybinei idėjai realizuoti. Kurdamas menišką autoportetą, dalyvauji savos gyvenimo istorijos vyksme – Curriculum Vitae. Tai asmeniškas gyvenimo periodas. Būtent tuo metu kai save autorius mato, įsivaizduoja ir užfiksuoja.
Autoportreto terminas taikomas ne vien savo veido portreto vaizdavimui, bet ir visos figūros – kūno ar pozos pateikimui. Kitais atvejais tai gali būti abstraktūs, sudėtingų formų ir spalvų kompoziciniai deriniai, vaizduojantys savitą nuotaiką ar psichologinę žmogaus būseną. Vieniems menininkams būdingas savianalizės cikliškumas, kitiems – personažuotas siužetinis traktavimas.
Manau, kad visi, dažniau ar rečiau, atsisuka į save, norėdami palikti individualios stilistikos braižą. Autoportretas turi išliekamąją vertę! Kitu laiku menininkas jau žiūrės į šį kūrinį kaip nepriklausomas suvokėjas, kaip eilinis parodos lankytojas bandantis suprasti ką autorius norėjo pasakyti šiuo autoportretu, tarkim, šiame XXI amžiuje.

Gal tai atsakys parodos AUTOPORTRETAS?

Visi gyvena šį laikotarpį savaip – skausmingai, dramatiškai, liūdnai arba linksmai, optimistiškai pakiliai... Kas slypi kuriančio žmogaus pasąmonėje? Kaip jį tai veikia? Ar nesilpsta kūrybiškumas? Individuali atlikimo technikos įvairovė nuo tradicinės iki neįprastos – performanso arba garsinės instaliacijos , nuo veido iki kūno / autokorpus / interpretacijos, nuo psichologinės veido mimikos iki savirefleksijos tikslingumo. Juk galėtų būti autoportretas kitoks, atsispindintis šio XXI amžiaus Lietuvos menininko gyvenimo ir kūrybos dvasią.

Parodos kuratorius
Ričardas Zdanavičius

LABIRINTAI pakrantės erdvėse - Dailininkų sąjungos parodų salėje Vilniuje, 2011 birželis

Wed, 15 Jun 2011 12:51:16 +0300

Vilniuje 2011 m. birželio 9 dieną 16 val. Lietuvos Dailininkų sąjungos parodų salėje trečiame aukšte (Vokiečių 4/2) įvyks naujos parodos „Labirintai pakrantės erdvėse“ atidarymas. Parodoje savo darbus labirinto tema pristatys tapytojai, grafikai, skulptoriai, fotomenininkai, keramikai iš Lietuvos ir Latvijos. Taip pat parodoje bus demonstruojamas originalus varpelių labirintas. Paroda veiks nuo birželio 9 iki liepos 9 dienos (darbo dienomis).

Šiai parodai ruošiausi keletą mėnesių. Tapiau “medinį” paveikslą iš devynių dalių ( “Ėjimas iš labirinto”,2011, 120x120 cm, medis, akrilas), vėliau - šilkinį penkių metrų ilgio ir beveik metro pločio labirintą, kurį sukau erdvėje į kvadratinę spiralę. Tai kelionė per sodrius ir klaidinančius, paslaptingus, pridengtus iliuzijų šydu, bet visada viltingus Gyvenimo bruzgynus.
Šie du kūriniai atspindi naujausias mano kūrybos sroveles - šilko ir medžio magiją... D. Č.

Ėjimas iš labirinto, 2011 Kelionė, 2011

Labirintai žinomi jau senovės laikų. Žmonės juos statė ne dėl pramogos. Jie atliko tam tikrą funkciją ir randami visuose pasaulio kraštuose - net šiaurėje po storu sniego ir ledo sluoksniu. Kai kur labirintai minimi mituose. Manoma, kad Kretos saloje randamos nuolaužos yra buvusio mitologinio labirinto liekanos. Šiame labirinte gyvenęs mitologinis Minotauras – pusiau žmogus, pusiau jautis. Tas labirintas buvo pastatytas tam, kad tas žvėris neištrūktų į laisvę. Įvairūs graikų herojai bandydavo įveikti Minotaurą, bet žūdavo susidūrę su juo, arba pasiklydę labirinte. Minotaurą įveikė Persėjas, per labirintą keliavęs su siūlų kamuoliu, kurio gija žymėjo nueitą kelią. Įdomu pastebėti, kad žinoma graikų ornamentika labai primena labirinto sienas.

Bet labirintas yra skirtas ne tiek tam, kad paklaidintų, o tam kad būtų sunku atrasti kažką tokio, kas ten yra paslėpta, ar slypi labirinto centre. Tokiais yra iki šiol išlikę Egipto piramidžių labirintai, slepiantys faraonų mumijas. Tokiais yra Karelijoje aptinkami iš akmenų sudėlioti labirintai. Tik jų centre jokių lobių nėra. Čia svarbus yra pats centro principas. Tada labirintas gali būti apibūdintas kaip spiralė, turinti daugybe klaidinančių atšakų ir aklaviečių. Taip keliavimas labirintu tampa savotišku judėjimo spirale modeliu, tik kurios centre galima atrasti kažką svarbaus.

Kaip atrodo kelionė spirale? Pirmiausia čia atsiranda savotiški etapai – naujos pakopos, palaipsniui atveriančios naują kelią. Labirinte tokiu nauju keliu yra išėjimas iš kokio nors uždaro ir klaidinančio rato į naują spiralės ratą. Tas ratas tuo ir įdomus, kad keliaujant juo, negalima pastebėti, jog sukamasi tame pačiame rate. Reikia praeiti ne vieną ratą, kol tampa pastebimi kokie nors pasikartojimai. Tada ir kyla pasiklydimo jausmas. Jį yra patyręs ne vienas grybautojas, sukęs ir sukęs ratus kokiame nors didesniame miške. Tai, kas vyksta keliaujant labirintu, lygiai taip pat vyksta ir gyvenime. Tik čia gyvenimo spiralės ratai mažiau apčiuopiami ir pastebimi. Daugelis net neįtaria, kad jie gyvena uždarame rate, kurį patys susikūrė, ar į kurį kažkada papuolė. Senovėje žmonės kurdavo, o po to keliaudavo labirintais būtent tam, kad susivoktų, į kokį uždarą ratą savo gyvenime yra patekę. Labirintas buvo savotišku ir akivaizdžiu jų pačių gyvenimo modeliu. O centre jie atrasdavo naujų jėgų tolesnei savo gyvenimo kelionei.

Šiuolaikiniame gyvenime apstu visokiausių labirintų. Kai kurie iš jų atrodo beviltiški – kaip uždari ratai M.C. Escher paveiksluose. Kai kurie gali teikti net estetinį pasigėrėjimo jausmą – kaip daugiaaukščiai susipynusių kelių viadukai. Kai kurie tampa rutina – kaip kasdieninis keliavimas požeminiais metro tuneliais. Mūsų parodos pakrančių labirintai - tai savų krantų ieškojimas, nepaisant visos sumaišties aplinkui. Tokią atradimo viltį ir bando atskleisti „Labirintai pakrantės erdvėse“ parodos autoriai.

Parodos dalyviai

A.Andziulytė, E. Birgėla, J. Bagdonavičiūtė, R. Budrys, D. Čistovaitė, Ž. Jasutytė, R. Gaižauskaitė, V. Kneižytė, V. Krauklis, V. Laužadienė, K. Laužadis, R. Penkauskas, I. Preisa, L. Ringelienė, G. Riškutė, J. Sereikaitė, E. Sudžiūtė, D. Udris, V. Umbrasas, M. P. Vilutis, N. Zirnite.

Parodos kuratoriai, tekstas

Rimvydas Budrys, Vilija Kneižytė

EMOCIJA - piešinio paroda Klaipėdos parodų rūmuose, 2011 balandis

Wed, 15 Jun 2011 11:34:24 +0300

Piešinių paroda “EMOCIJA”

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Aukštoji g.1/ Didžioji Vandens g.2, Klaipėda) balandžio 29 d. (penktadienį) 18 val. bus pristatoma LDS Klaipėdos skyriaus organizuojama piešinių paroda „Emocija”.
Parodinėse salėse esame įpratę matyti parodas, kur žiūrovui pateikiamas galutinis dailininko darbo rezultatas. O juk viskas prasideda nuo minties, idėjos, nuojautos, emocijos, kuri pirmiausia užfiksuojama piešinyje ir tik vėliau yra įgyvendinama kaip tapybos darbas, skulptūra, keramika, etc. Menininkams piešimas – įprasto kasdieninio darbo dalis, mąstymo būdas ir saviraiškos priemonė, o visuomenei - tai būdas susipažinti su dailininko “darbo virtuve”, pamatyti kaip gimsta meno kūriniai. Ši paroda įdomi dar ir todėl, kad piešinius parodai pateikia įvairių sričių menininkai – tapytojai, skulptoriai, grafikai, keramikai, vitražistai, tekstilininkai ir freskos meistrai, taip pat ir jaunieji menininkai.

Išgirdus žodį „piešinys“ pirma kylanti mintis, kad tai pieštuku pieštas darbas popieriaus lape. Tačiau atsiranda naujų techninių priemonių, piešinys įgyja platesnę reikšmę, jo atlikimo technikos gali būti labai įvairios. Todėl šios parodos tikslas – parodyti šiuolaikinių menininkų požiūrį į piešinio specifiką, priemones ir atlikimo būdus. Parodos visuma pristato dabartinę piešinio žanro situaciją, aktyviai kuriančių menininkų kūrybinių ieškojimų skalę.
Tekstas iš kulturpolis.lt

Šioje parodoje eksponavau penkių Girulių akmenėlių portretus iš “Akmenėlių” serijos.

Paroda vyko iki 2011 05 22 d.

"Ieškokim pakrantės"- Vilniaus "Arkoje" Palangos simpoziumo 2010 kūrinių paroda, 2011 kovas

Wed, 30 Mar 2011 20:05:40 +0300

Pirmąją pavasario dieną Lietuvos Dailininkų sąjungos galerija “Arka” pakvietė vilniečius ir miesto svečius į pakrančių ieškotojų kūrinių parodą. Tai kuratorės Eglės Bertašienės žadėtoji tarptautinio projekto Palangoje IEŠKOKIM PAKRANTĖS, vykusio 2010 gegužę, paroda Vilniuje.

Darbai, beveik metus eksponuoti Palangos “Dailininkų namų” foje, “Arkos” erdvėje nušvito naujai. Vykusi ekspozicija įtraukia žiūrovą į lėtą meditatyvinę kelionę po salės erdvę apeinant daugumą medinių paveikslų iš visų pusių - mat beveik visi darbai - medinės 30x90 dydžio ir 4 cm storio lentos, kuriose išsiliejo ir nubangavo tapytojų, skulptorių, grafikų “savosios” pakrantės, žiūrimi iš abiejų pusių.
Atidarant parodą dalyvius ir lankytojus pasveikino Lietuvos Dailininkų sąjungos pirmininkas E. Nalevaika. Kuratorė Eglė Bertašienė įžvalgiai ir lakoniškai pristatė visus šešiolika projekto dalyvių ir beveik su ašaromis akyse pasakojo apie savąjį atradimą -
stebėtiną projekto dalyvių grupės draugiškumą, nuoširdumą ir
kūrybiškumą. Ji pavadino šį projektą labai vykusiu ir vaisingu.

Dar noriu paminėti projekto idėjos autorių - skulptorių Vaclovą
Krutinį. Tai jis sugalvojo, kad kiekvienas kūrėjas gautų po vienodą
medinį ruošinį ir atsivežęs savo pirminę idėją laisvai ją improvizuotų
pritaikydamas prie medžiagos duotybės.

Skulptoriaus A. Žukausko ekologinė interpretacija Tapytojos Ž. Jasutytės smėlio lašai

Tapytojos D. Čistovaitės “ Nušvitimas”

Latvių grafikės I. Preisa saulėlydis

Daugiau apie parodą -
Jolantos Sereikaitės straipsnyje “ SURASTOS PAKRANTĖS ”, Literatūra ir menas, 2011-04- 01
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3325&kas=straipsnis&st_id=17942

KVADRATAS IV - Panevėžio dailės galerijoje, 2011 vasaris

Wed, 30 Mar 2011 12:44:37 +0300

Ketvirtas KVADRATAS - vėl Panevėžyje.
Tai aktyviai kuriančių ir dėstančių dailės
disciplinas dailininkų jau tradicine tapusi
paroda. Parodos kuratorius - Kauno dailės
instituto dėstytojas, stiklo poetas Artūras
Rimkevičius. Jo kvietimu šiai parodai
pateikiau tapybos darbą “ Kaktuso sapnas”,
2008

Mintys raštu apie “KvadRatą”. VDU filosofijos studentas Egidijus Bagdonas.

QUAD / RATUS

“kūrybinis vyksmas” _______________________”tobula sumanymo išraiška”

Lot. Quadratus - kvadratas ( perkeltinė reikšmė - gerai sudėtas )
Lot. Rota - ratas ( perkeltinė reikšmė - nepastovumas, kintamumas )
Angl. Rate - tempo, greičio, dažnio reikšmės
Angl. Quadrate retai naudojamas žodis apibūdinti kvadratiškumą, t.p. atitinka veiksmą ką nors derinti ar atlikti ką nors kam nors.

Jei norime pažvelgti į “kvadratą” ne tik iš filologinės, bet ir iš filosofinės pusės, galime bandyti grįžti į senovės graikų filosofinės minties pasaulį. Ypač šios dvi geometrinės figūros - kvadratas ir apskritimas - puikiai perteikia Parmenido ir Herakleito filosofines ankstyvosios gamtos filosofijos pažiūras.
Parmenidas teigė, jog visa, kas egzistuoja, yra nejudrumo būsenoje, šiuo atveju, ir kvadratas labiau simbolizuoja statiškumą nei dinamiškumą. Tuo tarpu Herakleitas teigė, jog visa, kas yra nuolatiniame judėjime, yra “pantha rei” (visa teka). “Kvad-rato” tema turėdama savyje dvi figūras suteikia kūrėjui dvi galimybes - statiką ir dinamiką pačia plačiausia šio žodžio prasme.
Jei bandysime toliau nagrinėti “kvadrato” temą, galime puikiai pritaikyti ir Aristotelį ir jo daromą perskyrą tarp substancijos ir aksidencijos. Šiuo atveju teigiama, jog visa aplika sudaryta iš tam tikros materijos - substancijos, kuri tam tikros energijos (aksidencijos) ar galios dėka įgavo tam tikrą formą.
Analogiškai bet koks kūrėjas stengiasi, visų pirma, atrasti tinkamą medžiagą (šiuo atveju čia galime ją pavadinti kvadratu, tam tikru quadru (lot. akmens luitu). Taip kūrėjui išskleidžiant savo kūrybines galias, šiuo atveju, tam tikros energijos dėka, ir yra formuojamas būsimas meno kūrinys. Vyksta kūrybinis procesas, siakiantis įgyvendinti kūrėjo meninį sumanymą. Ratas čia pasireiškia kaip tam tikra kūrybinė galia ir vyksmas. Kūrėjas siekia kuo geriau įforminti savo veiksmus, todėl siekiamas tam tikras tobulėjimas, bandoma įveikti “kampuotiškumus” - siekti tam tikro tobulumo, kurį ir gali simbolizuoti apskritimas - judėjimas priekin, kuris, šiuo atveju, yra tam tikras kvadrato “išsukimas”. Arba menininko “ratų” ieškojimas - tai reiškia ieškoti įkvėpimo improvizaciniam kūrybiniam tekiniui išjudinti. Išraiškos intencija, kuri suteikia meno kūriniui ne tik tam tikrą reikšminį pranešimą jo vartotojui, bet ir tam tikrą individualią estetinę pagavą. “Estezė” arba meno kūrinio “nešamas” išgyvenimas yra individualios pasaulėžiūros išraiška pačia įvairiausia forma. Šiuo atveju tam tikri simbolizmai paverčiami estetiniu objektu išskirtinei žiūrovo interpretacijai.

“Kampuotiško pasaulėvaizdžio įveika”. Kvadratas nusileidžia iš savo geometrinės tobulybės į netobulą gamtiškąjį ir kasdieniškąjį gyvenamąjį pasaulį. Ir tai gretimai sudaro savotišką galimybę Vakarietiškos estetizacijos kanonų įveikai. Šios temos intrerpretvimas meninėje išraiskoje gali sau leisti apeiti tradiciją ir į “kvadratą” pažvelgti iš nesuvaržyto ir nebijančio eksperimentuoti kūrėjo pusės. Kvadratas turi tapti kažkuo daugiau nei tuo, kuo jis įprastai yra. Jis gali tapti puikiu įnagiu įvairialypės estetikos ir tikrovės manipuliacijai, improvizuojant ir supriešinanat “kvadratiškumą” ir “ratiškumą” pačiuose keisčiausiuose ir neįprasčiausiuose kontekstuose.

"Gėlės ir akmenėliai" Palangoje, 2010 spalis

Wed, 30 Mar 2011 11:11:28 +0300

Vėlei AKMENĖLIAI ir GĖLĖS...Tik šį kartą -
Palangoje. Miesto bibliotekos skaityklos
vedėjos Miglės Jonaitienės kvietimu paroda
su nedideliais pakeitimais atkeliavo iš
Klaipėdos, kur vyko pirmą kartą.

Pasak jos, miesto biblioteka, skaitykla -
kurorto kultūrinio gyvenimo centras.
Žiemą vasara miestelio gyventojus, svečius ir
poisiautojus čia sutraukia knygos, periodika,
internetas ir - gausios profesionalių vietinių ir
kviestinių žymių dailinkų parodos, literatūriniai
renginiai, parodų uždarymai, aptarimai.
Biblioteka didžiuojasi puikia parodine sale,
kurioje rengė parodas tapytojai Pr. Griušys,
Uogintas, grafikės V. Daniliauskaitė,
G. Ožkinytė, A. Čiapskytė.
Dėkoju Miglei ir visam kolektyvui už labai
šiltą priėmimą, nuoširdų, entuziastingą rūpestį
rengiant parodą, kvietimus, plakatą, kviečiant
svečius. Dėkoju bibliotekos direktoriui
Kęstučiui Rudžiui, asmeniškai padėjusiam
eksponuoti paveikslus.

Apie AKMENIS IR GĖLES

“Tapytoja D.Čistovaitė dažniausiai vaizduoja rožių, lelijų žiedus bei įvairiausių dydžių ir spalvų akmenis. Tokie objektai Rytų ir Vakarų kultūrose gali būti naudojami kaip įvairių dvasinių reiškinių simboliai. Nuo seno manyta, jog jie įkūnija dalį visuminės pradžios (kartais dailininkė savo darbuose pateikia ir pradinę šių formų būseną - pav. "Žydintis akmuo"). Minėtus simbolinę prasmę turinčius elementus tapytoja įkomponuoja begalinėse erdvėse. Vieni objektai kaip ryšio tarp dangaus ir žemės išraiška sklendžia melsvose gelmėse. Kiti užima beveik visą paveikslo plotą ir kreipia mūsų žvilgsnį mikrokosmoso link ("Jūros akmenėlio paslaptis"). Beribės erdvės pojūtį sustiprina stiprus, visas kompozicijų dalis persmelkiantis švytėjimas. Drobėse "Meditacijos į akmenėlius" ant spalvoto grunto dėti vertikalūs fono potėpiai vibruoja skaidriais pustoniais ir tapybos sluoksnis persišviečia tarsi lesiruotas.
Itin daug dėmesio autorė skyrė šviesos susidūrimui su formų paviršiumi. Akmenys tiesiog prisodrinti įsiskverbusios į juos šviesos (ją nešančiomis spalvų kruopelėmis).”

Saulius Mikėnas, dailės istorikas

Meditacija į akmenėlius 2, 2002 Vasaros rytas, 2006 Dar ne viskas, 2010

"Ramybės pojūtis", fotografija ir tapyba. Giruliai, 2010 rugpjūtis

Tue, 29 Mar 2011 18:53:01 +0300

Gyvenimo AKIMIRKOS stebuklas

Girulių galerijoje atidaryta Vasiliajaus ŠČIOGOLEVO fotografijos
ir
Dalios ČISTOVAITĖS tapybos
darbų paroda.

Mažmožių dievas

Galerijoje tarsi sustojo laikas. Dvelkia ramybe. Ramybe, atsispindinčia kasdienybės akimirkose - Vasilijaus Ščiogolevo fotografijose. Vasilijus fotografija domėjosi jau mokykloje, tačiau aktyviai fotografuoja tik nuo 2003 metų: iš pradžių nedrąsius pirmuosius bandymus kaupė savo archyve, vėliau pradėjo dalintis nuotraukomis internetinėse fotografų bendruomenėse. Susidomėjo tradicine juodai balta fotografija ir juostine fototechnika.

"Nepakartojami atsitiktiniai pabraižymai kadruose, grūdelio faktūros žaismas... Šie nenuspėjami atsitiktinumo pėdsakai juostelėje nedavė ramybės ir traukė savo keista magija", - taip autorius kalba apie šią techniką.

Pasak fotomenininko Gyčio Skudžinsko - "stebėtojas, susidūręs su Vasilijaus Ščiogolevo fotografijomis yra priverstas pakeisti savo įprastines aplinkos suvokimo ir vertinimo nuostatas, nes autorius darbuose nuosekliai eksploatuoja regimybės ir neregimybės antipodus. Vasilijaus pasirinkta fotografinė strategija yra tiesiog pačios technikos duotybė, plačiai atverta diafragma išgrynina pasirinktą objektą, visą aplinką panardindama tirštoje migloje. Deja, mūsų akys ir smegenys veikia kaip pats greičiausias autofokusas pasaulyje, todėl kasdienybėje stebėdami aplinką mes tariamės matą visumą. Tuo tarpu Vasilijus sąmoningai ir kryptingai siekia neaprėpti visos aplinkos, iš jos išskirdamas tik ne pačius svarbiausius mažmožius. Tiems kasdienybės fragmentams fotografas skiria pagrindinį vaidmenį, visą aplinkinę informaciją palikdamas tik nuspėjamą. Štai čia ir iškyla paradoksali dilema, ar kasdien dairydamiesi, įsisavindami ir vertindami aplinką mes tikrai suvokiame jos visumą? Ar dažnai pastebime tą nereikšmingą, bet pasikartojantį pasaulio ritmą? Kaip ir kodėl nukreipiame žvilgsnį nuo didingų reginių ir godžiai ryjame smulkmenų metaforas? Deja, mūsų esamajame laike kasdienybė yra greitis ir kaip įmanoma daugiau informacijos. Vasilijus Ščiogolevas verčia mus sustoti ir bent keletą sekundžių įdėmiai pažvelgti čia pat į ne visada reikšmingą aplinką. Ir tai puikus prisiminimas, kad visumos pagrindą sudaro tik tie nedideli ir veik nepastebimi menkniekiai ir pasikartojantys kasdienybės ritualai."

Vasilijaus darbuose viskas, kas mus supa, tampa artefaktu, įkalintu objektyvo sferos plokštumoje. Galima stebėti tai, kas turėjo savo paskirtą trukmę - istoriją tarp naujos formos atsiradimo ir jos pabaigos. Kaip tirpstantis ledas, kuris niekada neištirps, kaip paukštis, kuris, suplasnojęs sparnais, niekada nepakils į dangų, kaip sapnas, kuris tapo realybe, kai mes jau nebegalime atsibusti...

Medis, kurio nėra, 2004 Lašai, 2000

Harmonija

Greta fotografijų spalvomis spindi ir savo pumpurą skleidžia tapytojos Dalios Čistovaitės nutapytas lotoso žiedas. Šiai parodai jis pasirinktas neatsitiktinai - tai universalus gyvenimo, harmonijos, tyrumo simbolis. Dalios paveikslas skleidžia meilę ir begalinę širdies šilumą.
Vasilijaus nuotraukos ir Dalios paveikslas vienoje parodoje dera savo gebėjimu įamžinti gyvenimo akimirkos stebuklą. Tai būties grožis ir trapumas dviejų žmonių akimis.

Parodą galima apžiūrėti iki rugpjūčio 30 dienos Girulių galerijoje, Šlaito g. 10 a.

Pumpuras, 2002, 145x100 Nidos etiudai, 2006

Sandra Grauslytė,
Vakarų ekspresas, 2011 m. kovo 29 d.

Palangos simpoziumas. 2010 gegužė

Sun, 30 May 2010 16:24:04 +0300

Tarptautinis kūrybinis projektas

IEŠKOKIM PAKRANTĖS

vyko Palangoje, 2010 m. gegužės 11-24 d. Dvi puikias savaites, prisodrintas pavasarinio paukščių ulbesio, besiskleidžiančios žalumos, vėjų plaikstymosi, vandenų ribėjimo - simpoziumo dalyviai iš Lietuvos, Latvijos, Bulgarijos ieškojo savųjų pakrančių - pajūryje, savo sieloje, tylumoje, bendravime. Šios pakrantės išsiliejo ant medinių lentų įvairiomis formomis - grafiškai, tapybiškai, skulptūriškai. Įdomus momentas - visi daiininkai gavo vienodas 30x90 cm dydžio ir 4 cm pločio lentas - improvizavo jose ir su jomis. Visą vasarą šie mediniai paveikslai bus eksponuojami Palangos “Dailininkų namuose”, kur ir buvo kuriami.
Pasak kuratorės Eglės Bertašienės, kuri nuoširdžiai rūpinosi projekto sklandumu, palikusi beveik nepažįstamų tarpusavyje dailininkų grupelę pradžioje, atvažiavusi į uždarymą maloniai nustebo patekusi į tokią nuoširdžią, draugišką ir kūrybingą draugiją.
Pamačiusi sukurtus darbus, suprato, kad nori juos parodyti platesnei visuomenei ir pažadėjo truks pliš surengti jų parodą Vilniuje, Arkos galerijoje.

Pakrančių ieškotojai M. Vilutis prie savo kūrinio

Grafikės V. Kneižytės “ Auksinis CV “

D. Čistovaitė, NUŠVITIMAS, 2010, 30X90, akrilas, medis