DALIA ČISTOVAITĖ
BIOGRAFIJA
1970 gimė Kaune. 
1988 Kauno dailės gimnazijos abiturientė.
1989 -1996 tapybos studijos Vilniaus dailės akademijoje, magistro laipsnis.
1993 pradeda dalyvauti parodose.
1996 - 2010 dėsto dailės disciplinas Kauno dailės gimnazijoje.
Šalia profesionalios kūrybos domisi religijotyra, meno, spalvų, aromatų terapija. Dalyvauja meno terapijos, humanistinės psichologijos seminaruose.
2006-2007 kamerinė dailės studija vaikams ir suaugusiems Kaune ArtClub – profesionalus dailės dalykų mokymas, individuali dailės terapija.
2009 Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narė.
2010 gyvena ir kuria Klaipėdoje.
2010 įkuria tapybos ir fotografijos Studiją-Galeriją Klaipėdoje.
Kuria aliejiniais, akriliniais dažais, pieštuku, akvarelės ir mišria technikomis, tapo ant šilko. Yra sukūrusi atviručių, miniatiūrų kolekcijas. Rengia asmenines ir dalyvauja bendrose parodose, simpoziumuose.
Paveikslų yra įsigiję privatūs kolekcionieriai Lietuvoje, Japonijoje, Kanadoje, Švedijoje, Italijoje, Vokietijoje.
SOLO parodos
1993, 1994 tapyba, Vilniaus Jaunimo teatras.
1995 tapyba, "Skliautų" galerija, Vilnius.
1996 tapyba, Vilniaus dailės akademijos Galerija.
1996 tapyba, Kauno Menininkų namai.
1997 IŠ ANGELŲ GYVENIMO, tapyba, Kauno filharmonija.
1997 tapyba, Raseinių ir Jurbarko galerijos.
2000 ŠVIESOS REGĖJIMAS, tapyba, "Lango" galerija, Kaunas.
2002 GYVENIMAS-ŽAIDIMAS, tapyba, "Eglės" galerija, Kaunas.
2003 MEDITACIJOS, tapyba, "Eglės" galerija, Kaunas.
2003 MES ESAME VIENA, tapyba, "Rūtos" galerija, Vilnius.
2010 GĖLĖS IR AKMENĖLIAI, tapyba, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyrius.
2010 GĖLĖS IR AKMENĖLIAI tapyba, Palangos viešosios bibliotekos parodų salė.
GRUPINĖS parodos
1998 kasmetinė Kauno dailininkų paroda, tapyba, Kauno Parodų rūmai.
1999 “VanPedagogai, tapyba”, Kauno LDS "Galerija".
2000 VANDUO IR SPALVA, akvarelės, Kauno LDS "Galerijoje".
2000 "Geriausias 1999 m. kūrinys", tapyba, Kauno Parodų rūmuose.
2001 "Kauno jaunųjų menininkų tapyba", tapyba, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius.
2004 "Vieno darbo paroda", tapyba, "Meno parko" galerija, LDS, Kaunas.
2005 "Geriausias 2004 m. kūrinys", tapyba, Kauno Parodų rūmai.
2006 "Geriausias 2005 m. kūrinys", tapyba, Kauno Parodų rūmai.
2007 "Geriausias 2006 m. kūrinys", tapyba, Kauno Parodų rūmai.
2008 "Geriausias 2007 m. kūrinys", tapyba, Kauno Parodų rūmai.
2010 "Geriausias 2009 m. kūrinys", tapyba, Kauno Parodų rūmai.
2010 RAMYBĖS POJŪTIS, tapyba ( Dalia Čistovaitė ), fotografija ( Vasilij Ščiogolev ), Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka, Giruliai.
2011 IEŠKOKIM PAKRANTĖS, Vilnius, “Arkos” galerija.
2011 KVADRATAS IV, Panevėžys, Dailės galerija
PLENERAI, SIMPOZIUMAI
IEŠKOKIM PAKRANTĖS 2010, tarptautinis simpoziumas. Palanga, 2010 05 11-24
Straipsniai apie kūrybą
PAVASARIŠKAI ŠVIESOS SPALVOS "AKADEMIJOJE". N. Aukštaitytė. Lietuvos aidas, 1996-05-11
IDEALIZMO ATŠVAITAI. S.Mikėnas. 7 meno dienos, 2000-04-21
ŠVIESOS REGĖJIMAS. I. Kazakevičius. Dienovidis. Nr. 15, 2000 gegužes 5-18
JAUNŲJŲ FANTAZIJOS METAMORFOZĖS. G. Milkevičiūtė. Lietuvos žinios, 2001-01-20
JAUNŲJŲ KAUNO MENININKŲ TAPYBA. V.Poškus. 7 meno dienos, 2001-02-16
DU MAŽI MONOLOGAI. J. Zabulytė. Kauno diena, 2002-06-15
MEDITACIJOS PIEŠTUKU IR TEPTUKU. E. Drungytė. Literatūra ir menas. 2003-06-06
SAPNŲ TAPYTOJA. R. Banienė. Būrėja. 2006 birželis , Nr 06 (44)
TEREIKIA LEISTI PILDYTIS SVAJONĖMS… Ivona Žiemytė. Vakarų ekspresas, 2010-04-26
MENININKAI ATRADO SAVASIAS PAKRANTES. R. Gedvilaitė. Palangos tiltas, 2010-05-19
GYVENIMO AKIMIRKOS STEBUKLAS. S.Grauslytė. Vakarų ekspresas, 2010-08-27
Tai, kas jau buvo aktualu studijų metais, įgavo pagreitį ir ryškias formas baigus Dailės akademiją. Nors išraiškos ir stiliai nuolatos kito - impresionistinis ir dekoratyvus, hiperrealistinis ir abstraktus - tačiau pagrindinė kūrybos tema - ŠVIESOS - dvasinės ir materialios - idėja nuo studijų laikų neapleidžia tapytojos ir vis naujomis tapybinėmis formomis išnyra senesniuse ir naujausiuose darbuose. Siekimas tolerancijos ir harmoningo pasaulio patirties, nors tai nekart deklaruota ir Vakarų pasaulio siekiamybėse, Dalią vis tik nukelia ten, kur yra galimybė tai atrasti - į Himalajų kalnų papėdes. Nuo studijų laikų domėjimasis rytų filosofija, religijomis, menu verčia Dalią pereiti Indiją skersai ir išilgai. O visai šalia - lietuvių liaudies skrynių tapyba, kuri taipogi stipriai įtakoja Dalios kūrybinius ieškojimus. Rytų ir Vakarų kultūrų sankirta. Ši jungtis
natūraliai atsispindi Dalios Čistovaitės tapyboje. Dvasinė ir meninė - profesionalioji patirtis susilieja ir per autentišką formos, kolorito, stilistikos išraišką liejasi pilnose šviesos, spalvų, harmonijos drobėse. Dalia intuityviai ieško tų tapybinės išraiškos formų, kurios galėtų išreikšti jos svarbiausią įdėją: „Tapau gyvenimo džiaugsmą", sako Dalia Čistovaitė, tuo metu, kai daug kas tik ir šneka apie ašarų pakalnę."
Prof. Pranas Griušys, tapytojas
“Laisvą nuo materialistinių problemų pasaulį dailėje dažniausiai pateikia ŠVIESA. Ji ir tapo vienu iš pagrindinių elementų D. Čistovaitės paveiksluose. Menininkė dažnai išskaido šviesą atviru, tačiau tvarkingai fiksuojamu potėpiu nedidelių dalelių srautą. Jis persmelkia visas paveikslo erdvės formas. Taip realūs vaizdiniai nuvalomi nuo antraeilių detalių, atskiri daiktai - nuo savo materialių savybių. Perėjimą į kitą lygmenį akcentuoja ir ryškiais potėpiais sukurtos autonominės šviesos bei spalvos struktūros. Jų kartojimasis sukuria užvaldantį ornamentinį tapytojo kompozicijos ritmą. Matome autorės jaučiamą vientisą makro- ir mikropasaulio vaizdą. Vėliau menininkė jį deformuoja, išryškina atskiras dalis ar aspektus ("Šaltinis", 1998). Laisvai sruvenanti šviesa įgauna kryptį ir pagreitį, nurodo žiūrovui savo šaltinį bei numanomą paveikslo įvardijimą ("Tūkstantlapis", 1999 m.)”
"Kitose drobėse matome naują būties evoliucijos etapą - atskirų formų pasaulį. D.Čistovaitė dažniausiai vaizduoja rožių, lelijų žiedus bei įvairiausių dydžių ir spalvų akmenis. Tokie objektai Rytų ir Vakarų kultūrose gali būti naudojami kaip įvairių dvasinių reiškinių simboliai. Nuo seno manyta, jog jie įkūnija dalį visuminės pradžios (kartais dailininkė savo darbuose pateikia ir pradinę šių formų būseną - pav. "Žydintis akmuo"). Minėtus simbolinę prasmę turinčius elementus tapytoja įkomponuoja begalinėse erdvėse. Vieni objektai kaip ryšio tarp dangaus ir žemės išraiška sklendžia melsvose gelmėse. Kiti užima beveik visą paveikslo plotą ir kreipia mūsų žvilgsnį mikrokosmoso link "Jūros akmenėlio paslaptis"). Beribės
erdvės pojūtį sustiprina stiprus, visas kompozicijų dalis persmelkiantis švytėjimas. Drobėse "Meditacijos į akmenėlius" ant spalvoto grunto dėti vertikalūs fono potėpiai vibruoja skaidriais pustoniais ir tapybos sluoksnis persišviečia tarsi lesiruotas. Itin daug dėmesio autorė skyrė šviesos susidūrimui su formų paviršiumi. Akmenys tiesiog prisodrinti įsiskverbusios įjuos šviesos (ją nešančiomis spalvų kruopelėmis)."
Saulius MIKĖNAS, menotyrininkas
“Potekstinė erdvė teigia sielos persikūnijimą, siekimą sutaurinti materiją, tarsi nušviesti ją. Ezoterinės patirtys byloja, kad žmogui pasiekiamas netikėtas nušvitimas, praregėjimas. O akmeniui? D.Čistovaitės kūriniuose - taip. Taip pat paprastai juose neišsakumas virsta teiginiu, o šis - metafora. "Alfa" ir "omega" nežymi nei pradžios nei pabaigos - vien tęstinumą.
Struktūriniame tapytojos tekste dominuoja minimalizmas. Dulsvame kolorite popmeno principu derinami dviejų-trijų tonų ruožai. Šie segmentai tarpusavyje susiliečia, persisluoksniuoja, skaidosi. Atsiradę laisvi tarpai pripildomi įvairiausių konfigūracijų detalių, teptuko vingių, smulkių protoformų ("Tūkstantlapis", "Palaimos vandenynas"). Lakoniškumas, lėta mirguliuojančios šviesos slinktis, architektoninis tolygumas atskleidžia subtilų menininkės tapybinės plastikos pojūtį. Tačiau čia susiduriame su paradoksu. Pastelinių atspalvių monotonija užgožia racionalų požiūrį į anksčiau minėtą kūrinio daiktiškumą. Tai, kas vaizduojama, tarsi tirpsta, išslysta iš regos lauko. Ir tuo pat metu išlieka realios apčiuopiamos substancijos. Toks teksto/potekstės pulsavimas primena mantrinį sąmonės/pasąmonės dialogą kuomet esmę stengiamasi pažinti atmetant pretenzijas į pažinimą, kaip į reiškinį. Kūrybiniu nuoširdumu D.Čistovaitė siekia būsenos be klausimų ir atsakymų, viena už kitą "realesnės" erdvės erdvėje, t.y. dabarties su begaline interpretacijų galimybe.”
I. Kazakevičius, menotyrininkas
Atrask save, 2000
Nušvitimas 4, 2008
Šaltinis, 1998
Tukstantlapis, 1999
Jūros akmenėlio paslaptis, 1997
Rausvas lotosas, 2003
Pabučiavimas, 2003
Vasaros meditacija, 2007